?

Log in

No account? Create an account
Grafo-MANIJA
apeironas
vrubel0312


Skaitau ir stebiuosi – kiek daug žodžių žmonės prirašo. Tikriausiai visi turi ką pasakyti. O aš? – Nieko, tik kažkoks gomurinis garsas įstrigęs primatiškoje gerklėje, kurio negaliu iškriokti. Kvaila būtų tą negalią dangstyti pašaipa grafomanams, juk negalios jausmas nuo to niekur nedingsta, priešingai – stiprėja su kiekviena ištarta netobula fraze, pasakymu, neatpažinta ironija, su kiekvienu mikčiojimo priepuoliu. Net ir išdrįsus mikčioti niekaip neapleidžia slogus jausmas, kad tame mikčiojime svarbiausios yra pauzės.
Beprasmiai sakiniai slegia, bet dar siaubingesnis nutylėjimo ir neišsipildymo gniutulas, sprogdinantis tvinksinčią gyvasties arteriją. Trūksta oro.
Kvaila sakyti kvailiui, kad jis yra kvailys. Kvaila tylėti, mylėti, tikėti – visos šios būsenos beprotiškos. Tikra beprotybė negali savęs pateisinti, gal jai to ir nereikia, ji turėtų būti sau pakankama. Turėtų būti… Tačiau jurodivas vienumoje atgailauja už savo beprotybę, už negebėjimą būti visišku, tikru bepročiu. Taip, tikriausiai trūksta tikrumo – ta.. ti... trū… ti…

Apie tai, kodėl man nepatinka politikai
apeironas

Nu nepatinka man tie politikai... Nei mūsų, nei jų, nei į Rytus, nei į Vakarus. Įtariu, kad ši neurotinė būsena gali komplikuotis į vidutinio sunkumo depresijos epizodą, todėl, kol nevėlu, reikia aiškintis pirmines priežastis, traumos genealogiją.

Pastangos bergždžios – vos tik imu galvoti, galvojimo vietoje atsiveria tuštuma. Paprasčiausia būtų numoti ranka ir apsimesti, kad man tai nė kiek nerūpi, kad manęs neliečia ir galiu laisvai kvėpuoti, nepaisydamas šios giliai užgniaužtos trauminės patirties. Ir apsimetu... Paskui dar kelis kartus apsimetu, bet nepalengvėja. Lieka tik pabandyti prakalbinti tą tuščią vietą. Susėdam abu vienas priešais kitą, aš ir ta tuščia vieta, pasilabinu, bandau nervingai šypsotis, kaip tas iš animacinio filmuko, kuris bijojo to, kuris upelyje gyvena... Nepadeda. Tuštuma nesišypso, arba ta šypsena tokia didelė, kad nesugebu jos aprėpti savo baigtiniu žmogišku žvilgsniu.

Tada imu įsivaizduoti konkrečius politikus: gal per atskirybę pavyks prakalbinti bendrybę. Tačiau regisi labai žmogiški žmonės: vienas kvailas, kitas smirdi, trečias melagis, o ketvirtas sėkmingai suderina visas šias žmogiškas savybes. Bet juk visi padarai, net patys išmintingiausi kartais būna kvaili, visi turi savo kvapą, visi kartais meluoja. Et, jokios naudos iš tų atskirybių...

Seneka rašė Liucilijui, kad norint būti politiku, reikia turėti kiaulės akis. Pagalvoju apie kiaules. Visai gražios akys – žydros, nors ir nedidelės, bet gudrios. Ne, kiaulės čia niekuo dėtos.

Galbūt mano metodai pasenę, gal neverta ieškoti nei Edipo komplekso ankstyvoje vaikystėje (tuomet ir tų politikų, kurie galėtų kėsintis į mano mamą, dar nebuvo, nors būta partinių veikėjų, komjaunimo aktyvistų, kurie ir šiandien liguistai aktyvūs, bet seksualiai jau nelabai pavojingi), nei archetipinės politiko figūros (tik įdomu prie ko juos šlieti: prie velnių ar baidyklių).

Belieka rasti laiką iki traumos, prisiminti save iki šios nelemtos tuštumos apsėdimo. Kiekvienas šiame laike sutiktas padaras (net ir žmonės) atrodo labai įdomus, dangus giedras, vasara, daug žalios spalvos. Tiesa, yra baisių padarų, kurie gali suėsti, bet jie nėra blogi, tiesiog jų tokia prigimtis – ėsti. Aš pats tik žiūriu ir stebiuosi, o kiekvienas žingsnis – vis naujas atradimas. Nuostabiausia, kad niekas nekalba mano vardu, nepriiminėja nutarimų, kurie mane bent kiek liestų, neteršia dėmesio pasisakymais ir nuomonėmis. Taip, esu asocialus. Jeigu sutinku kokį į save panašų – pasakoju baisias ir fantastines istorijas apie tuos, kurie gali suėsti ir labai džiaugiuosi, kai mano pasakojimai priverčia išsigąsti. Jeigu sutiktas kitas elgiasi agresyviai ir neklauso mano pasakojimų – sugrūdu jam nosį, būna, kad ir pats gaunu, bet neapykantos nejaučiu, einu šalin. Įlendu į kvepiantį alyvų krūmą, laižau iš nosies tekantį kraują ir taip gera, kad palaimingai užsnūstu.

Sapnas buvo baisus. Sėdžiu kaip „Prisukamo apelsino“ herojus prieš mirksintį ekraną, surakintomis rankomis ir kojomis, akys plačiai atmerktos. Staiga iš ekrano išnyra plika Kubiliaus galva. Ta galva gudriai merkia dešinę akį: „viską sutvarkysim, bus viskas gerai“. Tada pasirodo juoda žmogysta panaši į vampyrą sulaižytais plaukais, surenka visus mano žaislus ir, nieko nesakiusi, sulenda atgal į ekraną. Iš ten pasigirsta šiurpus Kubiliaus juokas: „puiki reforma, Šemetėle.“ Nuo to juoko prarandu sąmonę. Atsibundu prieš ekraną surakintas, išpiltas šalto prakaito, burnoje kraujo skonis. Ekrane kažkokia orgija: lipa vieni ant kitų, bando ant ausų užtraukti apatinius, o pavykus, džiaugsmingai kvatoja ir rodo pirštu į nešvarius savo orgijos partnerio triusikus. Staiga viskas aprimsta ir ekrane pasirodo iškamša su įtaisytu mechaniniu žandikauliu. Apatinė to žandikaulio dalis darinėjasi ir metaliniu autoatsakiklio balsu grasina: „eksportuosiu tavo ūkio energetiką“. Papilvėje pajuntu nemalonią vėsumą, o ekrano kampe išnyra išblyškusi, baltu chalatu apsigaubusi ir keistą šaliką užsirišusi šmėkla. Ji rodo į mane pirštu ir pagiežingai primerkusi abi akis švokščia: „išmatuosiu aš tau ūgį, psiche nelaimingas“. Fone sušmėžuoja optimistiškas vaiduoklis, akys po storais stiklais atrodo didelės, visai nepanašios į kiaulės, jis šypsosi ir stengiasi atrodyti malonus. Šmėsteli maža viltis: gal pavyks pasprukti atgal į savo alyvų krūmą. Vaiduoklis ir toliau maloniai šypsodamasis suburia konsiliumą, kuriame sėdi šmėkla baltu chalatu ir iškamša su mechaniniu žandikauliu. Suprantu, kad vilties nebėra.


Juodas šuo. Kelionė
apeironas

Giliai mėlynas vanduo uždarytas siaurame fiorde daužosi į pilkas uolas. Tiršta tamsa sunkiu rūku nugulusi vandenis skverbiasi per vyzdžius gilyn ir žiūri iš vidaus į save. Nieko žmogiško, nieko nepakenčiamai rūpestingo ir neramaus… Prijaukintas siaubas nuolankiai laižo kojas ir šuniškai liūdnai varto drėgnas juodas akis. Laiko prieangis.

Smaragdinis ilgesys užspaudžia aortą – dar žingsnis ir vėl luošas žmogiškumas įslinks ieškodamas savo atspindžio. Žodis nerandantis tėvo namų brenda žydinčia žalio vandens sriuba į klampią nepasitikėjimo masę, brenda aklas, kurčias, bet atkaklus. Plaučiai teliūskuoja pelkėtais glitėsiais, skrandis kupinai pilnas degančių spiritinių seilių, o žemiau – tas pats žalias skystis… Ilgesys laiko kurčią ir aklą galvą ant ieškančio krypties kaklo stiebo. Apmaudi žmogiškumo metastazė.

Nepakenčiamas nerimasties rūpestis ilgesingai ištiesęs rankas apkabina kaklą. Taip skaudžiai gera. Akimirka nutrūkusios žmogiškos pilnatvės įsilaikina prieš įgaudama formą. Trenksmingai krenta žemėn veidrodinė tiesa, pažirdama begale šukių, begale formų, žodžių ir tuštybės ant apspjaudyto šaligatvio. Kojos, šimtai, milijonai kojų traiško kaustytais batais šukes – bjaurus sukąstų dantų traiškesys.

Vaiski mėlynė ir balti plunksniniai debesys rikiuojasi į laidotuvių procesiją. Nebėra horizonto, ilgesio, nerimo… Skrenda baltų paukščių šešėliai menamos šviesos pakerėti.


Death to Everyone
apeironas
Tiek daug prirašyta banalybių apie JĄ ir, žinoma, kad ir ką berašytum neišvengiamai kanalizuosiesi kartu su ta vargana mizerija, kuri apima žmogų nežinojimo, nesuvokimo, kažkokios gomuryje sprangios nevilties akivaizdoje.
Tiek daug triukšmo, tiek „rūpesčių“, tiek „kančios“, kad tik nereikėtų tverti tos nepakeliamos „akivaizdos“. JOJE nėra nieko, tikriausiai todėl JI tokia bauginanti, nors baimės taip pat nėra – tuščia. Sukąsti dantys ir duslus inkštimas, kad tik neištrūktų joks garsas.
Šioje pusėje spiečiai drozofilų ropinėja šviesos šaltinio paviršiumi ir tuntais krinta neištvėrę aistros alsavimo. Tik prisiliesk – tavęs nėra, bet juk kitaip neišeina – viskas arba nieko. Arba juoktis (širdimi, akimis, dantimis, bedante burna), arba pūti (abejingai, be išraiškos, susiūtom lūpom ir akim).
Jos nėra. Gal ši keista aplinkybė visas kalbas daro tokiomis apgailėtinomis, lyg kalbėtų poezijos vakaro konferansjė – beviltiškai vaipydamasis ir neartikuliuotai vograujantis apie „poetinio žodžio galią pažvelgti anapus“. Anapus ko? Teksto? Kasdienos banalybės? JOS beprasmybės?...
Filosofine glazūra nuglaistyti tekstai išdidžiai ir mįslingai varto išsprogusias iš nuostabos akis – kaip nuostabu stebėtis nepastebint to, kas išties nuostabu, kaip nuostabu kastruotomis abstrakcijomis dangstyti nesugebėjimą pastebėti, įsiklausyti ir, galbūt, išgirsti... tylą.
Tylėti? – Taip, tik kaip tylėti? – Tylėti taip, kad tyla išsprogdintų smegeninę, o lavonvežiai pasiraitoję rankoves semtų tavo smegenis į polietileninį Maximos maišelį, apgailestaudami: „apgailestaujame, kad taip išėjo, nežiūrėkite, juk jums, tikriausiai, tai nemalonu...“ Žinia – nemalonu, bent jau maišelis būtų ekologiškas, o dabar... et.
Klausimą kvailu daro ne klausimo turinys, o klausiančiojo nesuvokimas ko jis klausia, „apie ką“ teiraujasi. Anapus ko? – Kvaila, ar ne? Išties, sakau jums, kvaila.

Didžiausia nuodėme
apeironas

Didžiausia nuodėmė – nenoras gyventi, nenoras mirti – visada tyko tingių sielų. Žmonių sielos yra tingios, nors kartais rodosi kaip baisiai-hiperaktyvios. Nepavydu, nors, prisipažinsiu – apmaudu. Kad aš taip galėčiau – komjaunuolis, sportininkas, gražuolis. Et, nesuspėjau į komjaunimą, sportininku netapau, grožis, švelniai tariant, savotiškas.

Važiuoju sausakimšame lifte ir tyliu – o ką aš jiems galiu pasakyti? Nejauku, žinoma, bet sakyti ką galvoju būtų baisiai nemandagu. Todėl tyliu, visi tylim kaip komunaliniame tualete – baisu tik, kad koks nepadorus garsas išsiverš ir susprogdins įtemptą tingulio tylą. Lifte ar troleibuse gadinti orą, urgzti žarnomis yra labai nemandagu, taip pat, kaip ir žiūrėti kitam į akis.

Nemandagu ir nuodėminga viešai būti gyvu. Šitą gėdą reikia paslėpti po storomis naktinėmis užuolaidomis, išjungti šviesą, pasirūpinti, kad kaimynai būtų išvykę, užsiklijuoti burną lipnia juosta ir, dėl viso pikto, įjungti CNN žinias visu garsu…

Siaubingai nemandagu viešai liūdėti, džiaugtis (nebent to reikalauja situacija ir gali ką nors įžeisti nesidžiaugdamas ar neliūdėdamas) – tai galima daryti tik pasislėpus ir įsitikinus, kad niekas nemato, negirdi, nieko tai neįžeis. Ankštose ir pridvisusiose daugiabučių ertmėse susisukę lizdus graužikai tyliai inkščia, iš visų jėgų stengiasi neišsiduoti, bet slogus šlapimo ir išmatų dvokas juos išduoda – niekur nepasislėpsi nuo jautrių medžioklinio demono šnervių.

Ūsuoti tarakonai, graužikai šlapiais kailiukais pasirodo ir kaip viešo diskurso dalyviai, bet čia jie visiškai kitokie – neatpažįstami: su mantijomis, įmantriomis kepurėmis, plačiais bajoriškais mostais… Viešuma gelbėja nuo vienatvės akistatos su savimi – sudaužykite tuos šlykščius veidrodžius, jie išduoda atvaizdo tuštumą…

Puikybė ir gašlumas, gyvenimas ir tikrovė – tai didžiausia nuodėmė, atgailaukite nusidėjėliai.


Mind your head
apeironas

…nebus per vėlu sustoti, jeigu stotelė yra ten, kur sustoji; net jei ji nepažymėta bepročių troleibuso maršrute, vis vien niekieno nereikia klausti, ar galiu pasitraukti. Mažas kaip kvarkas, ryjantis visa, kas išdrįsta puikuotis šviesa, tamsus ir pasiutusiai paslaptingas – jo vardas GOGA. Dideli dydžiai važinėja tik tramvajais ir metro, o Goga – tik troleibusais, tiksliau vienu, kuris neturi numerio ir visada sukasi ratu aplink savo pasmerktąją žvaigždę. Dideliems dydžiams nuolat reikia lankstyti galvą: prieš žemą durų staktą, prieš Gogą, kuris yra labai mažas, ir vieniems prieš kitus. Goga niekada nelanksto galvos – jis nesiskundžia galvos skausmais. Troleibusu Goga važinėjasi vienas, jis pats ir jo gyvenimas yra begalinė trupmena… Ne gyvenimas, o kažkokia budynė…

Ant troleibuso sėdynių atlošų piktai prirašyta apie Gogos kaimyną poną Liumpeną, žmogų niekada niekam nieko blogo nenorėjusį, bet nuolatos pakliūdavusį į keblias situacijas dėl perdėto sąžiningumo ir higienos normų nepaisymo. Kartą Goga padovanojo ponui Liumpenui naują siuvykla kvepiantį kostiumą, bet, žinoma, kažkas vargšą apkaltino vagyste ir nuogai išrengę liguistai pasityčiojo. Mat nelaimėlis vaikščiojo išdidžiai iškėlęs galvą pagrindine miesto gatve, kvailai rodydamas krūminius dantis vitrinose stypsantiems manekenams, kurie suko į šalį stiklines akis, negalėdami jų užmerkti ir nematyti suodino, apšepusio pono Liumpeno snukio. Žodis “snukis” savaime yra nepagarbus ir įžeidžiantis, netgi piktas, bet kitaip sunku būtų pavadinti pono Liumpeno fizionomiją – dar piemenaudamas jis pradėjo groti birbyne, nesiliovė tai daręs ir sulaukęs gana garbaus amžiaus, todėl ištįsęs pučiamasis organas tabalavo kaip mastifų veislės šuns. Net vaikai kieme neleisdavo ponui Liumpenui ramiai praeiti – bėgdavo iš paskos ir pasiviję tiesiai į akis jam iškriokdavo: “PROLETARAS!”

Ponas Liumpenas niekaip negalėjo būti pavadintas proletaru: nei į šakniavaisį panašus jo genealoginis medis, nei paties veikla – niekas nesiejo Gogos kaimyno su garbingu proletariato luomu. Liumpenas nemėgo darbo, jis nekentė darbo – vos prisilietęs prie kokio įrankio, tuojau apsiputodavo ir Baskervilių šuns balsu užtraukdavo valstietišką darbo dainą, taip išduodamas savo neabejotinai valstietišką prigimtį. Jis kaukdavo ne tik laikydamas rankose kauptuką, bet ir tada, kai rašydavo kokį nors straipsnį moksline tema. Dėl to jis labai pergyveno – slėpėsi nuo bendradarbių ir kaimynų, bet užtat kokie straipsniai išeidavo! Niekas negalėjo prilygti jam, gal todėl vakarais, kai ponas Liumpenas šypsodamasis eidavo namo iš darbo, jo kolegos, pasinaudodami vakaro prieblanda, spardydavo užpakalį ir žiauriai tyčiodavosi, liepdami groti birbyne Marselietę…


Spiečius
apeironas

Rudens dargana laužė kaulus. Po krūtinkauliu įsisukęs dusinantis adrenalino tumulas bjauriais tvinksniais plito į pakaušį, bet negalėjau sustabdyti įsisukusio kaukiančio ir žaibuojančio kvaitulio. Buvau visiškai tikras, kad be manęs niekas to neįveiks. Sunkiausia buvo suvokti, kad įveikti nėra ko, ne šiaip „ko nors“, bet visiškai nieko. Pro sukąstus dantis siurbdamas į save asfalto drėgmę bandžiau akimirkai sustingti, sustabdyti baimės mašiną, kurią užvedė kvailas troškimas įtvirtinti save akimirkoje. Dar godžiau į save traukiau visa, kas tik galėjo paspartinti irimo procesą. Kartais atrodydavo, kad jau matosi pragaro vartai ir pagaliau viskas baigsis, bet vis atsigaudavau ir apimtas nevilties suvokdavau, kad tai tik pradžia. Dugno nėra, tik, deja, supratau tai vėlai, nors protingi žmonės mokė mane ir mokė teisingai. Vis dažniau pavykdavo priartėti prie tamsos, bet ji nebuvo tuščia – joje tūnojo paralyžiuojanti baimė, kuri neapleisdavo net ir tuomet, kai viskas tarsi grįždavo į savo vietas. Bėgdamas į priešingą pusę, tolyn nuo savo juodojo siaubo, visada grįždavau ten, iš kur taip stengiausi pasitraukti, nes kuo greičiau bėgau, tuo labiau artėjo į nugarą kvėpuojanti tamsa. Bet kokia viltis, vos tik prisilietus mintimi, duso, palikdama šleikštulį ir pūvančio kūno tvaiką.

Visi juokdariai pasmerkti vaikytis viltį. Jų tragizmas be jokios abejonės atrodo teatrališkai, kitaip jie nebūtų juokdariai, bet kur ta riba, skirianti aktorių nuo jo vaidmens?

Paslapčiom žvilgčioju į praeivių veidus, tikėdamasis atsakymo, bet niekaip negaliu rasti klausimo, kuriam tokio atsakymo pakaktų. O dunksinti aritmiškas mantras susinaikinimo mašinerija sukinėja akių objektyvus paklusdama vien tamsos gravitacijai. Pernelyg daug atsakymų…

Momentinės nuotrupos niekaip nesulimpa į vientisą siužetą, žodžiai pabiromis skeveldromis sukasi taip greitai, kad susilieja į dūzgiantį kamuolį, paskui vėl išsilaksto ir, kaip niekur nieko, maitvanagiškai nutupia pūlingas negalios erozijas. Bet viskas tik prasideda, nors esu visiškai tikras, kad tai baigėsi jau vakar. Tikiu akimirka be atminties – jos netrikdo liguista reanimacija, tūnanti taip negiliai, kad nervinga išvargusios padavėjos ranka, taukuotu skudurėliu braukianti paviršiumi, nepastebi jokio pasipriešinimo: gliti tuštuma. Niekada nesiilgim tų dalykų, kurie taip sau voliojasi po kojomis, bet be jų mūsų gyvenimas pasidaro žiauriai tuščias, tiesiog nepakeliamai skausmingas ir pridvisęs slogaus mūsų pačių tvaiko.

Prisikeliantis vis šaiposi: gyvenimas puikus, juk jis baigiasi ir vėl prasideda, susispiečia ir išsilaksto, o juodojo siaubo nėra, nes nėra tokio švytinčio ir jaukiai apgobiančio, kuris kartu nebūtų pats siaubingiausias. Prisikeliantis žino beveik viską, net ir klausimą, kuriam pakanka atsakymo.

Niekada dar nebuvo taip tylu. Vakaras dengėsi lėtu rūku, už kurio monotoniškai dūzgė bilijonai gyvų padarų. Tas dūzgesys tik dar labiau tirštino tylą, apgaubusią visa, kas driekėsi šiapus rūko. Šiapus ir anapus skyrė tik balzgana migla, bet ji atrodė neįveikiama. Kad peržengti ribą reikėjo labai nedaug – nieko. Atrodytų, tas niekas nieko negalėjo atskleisti, jo tiesiog nebuvo, bet kaip tik jo ir trūko…

Prieblandos zonoje lipniais pirštais užgaudama metalinį daiktų paviršių šliaužė migla, išsidraikiusiais plaukais šluodama vakarykščius pelenus. Spengianti tyla smigo į sustingusius tylinčius daiktus, aklas monadas, persmelktas pažadėtosios harmonijos ir nepajudinamai įšaknytas dusinančios tylos gniaužtuose.

Ilgai, ilgai tęsėsi rudens akimirkos nuopuolis ant šlapio šaligatvio purvynės, niekas nepastebėjo ateities virsmo praeitimi – niekam tai nerūpėjo, nors rūpestis pilkai įsispaudė varvančios autobusų stotelės sergėtojų veiduose. Rūpestis tuo, ko nėra, kas kažkur kitur nebuvo taip pat, kaip ir pilkieji gatvės piligrimai, laimingi išvengę užklumpančio laiko gaivalo, srūvančio nesulaikomu srautu per iškorijusias gyvasties pamėkles. Praeiti šalia, nepastebėti nepastebėtam – kaip kultūringa, kaip nenatūralu, kaip įprasta… spoksoti į veidrodyje ieškančias manęs mano akis.

Visgi kažkur skausmingai tvinkčiojo: tarsi užmaršties viltis, tarsi dar nepradėtos gyvasties nuojauta, tarsi pažadas… Stokojanti tariamybė, o kas gi gali būti tikra prieblandos zonoje, kur atpažinimas toks pat neįtikėtinas, kaip už kampo tykanti tikrovė…


Stalinas
apeironas

Stalinas baltu frenčiumi ir juodais ūsais lakstė po teatro užkulisius, kur mėtėsi tušti ir apytuščiai buteliai, ant stalelių stirksojo nuorūkų krūvelės. Jis vis baimingai dairėsi į šalis po didžiulę, prietemoje skendinčią salę, kurios kvadratinė erdvė atsivėrė ketveriomis durimis į visas pasaulio šalis. Pridėjęs pirštą prie lūpų šnabždėjo:

–       Ten jie, nestovėk šviesoje – nušaus, jie gudrūs, bet aš juos jau perpratau.

Tarp butelių ir nuorūkų krūvelių mėtėsi ir kitų teatro rekvizitų liekanos: milžiniška Skudurinė Onutė, baisiai išsiviepusio kardadančio kiškio galva, perukai, frako rankovės, butaforinės odinės sofos apatinė dalis su lentomis priremta atkalte. Visgi išdrįsau prisėsti ant tos sofos ir stebėjau zujantį po aprūkusiomis nuo sudegintų teatro buhalterinės apskaitos blankų sienomis paranojiškai išverstomis akimis juodaūsį. Jis atrodė tai žaismingas, tai be galo susirūpinęs, ta sumaištis manęs lyg ir nepalietė, tačiau labai aiškiai suvokiau, kad jau atėjo laikas. Gal tiksliau: laikas baigėsi…

Ir koks gi skirtumas, dabar ar po metų, šimto metų ar tūkstantmečio… mano kojos giliai, giliai įsišaknijo ir nebepajudu iš vietos, matau atlekiančią laviną, atlekiančio sunkvežimio ratus, kurie tuojau, tuojau mane sutraiškys ir negaliu pajudėti iš vietos, iš visų jėgų bandau šaukti, klykti, bet gomuryje sustingęs gniutulas dusina ir nė menkiausias garsas neprasimuša pro tą bejėgiškumo plėvę. Tik, kad viskas kuo greičiau baigtųsi, kad daugiau nebereikėtų matyti savęs tokio menko ir bejėgio… Stalinas bjauriai išsiviepė:

-                     Tai jau supratai, kodėl tave pasikviečiau? Supratai, kad turiu tau pasakyti labai svarbų dalyką? – jis mirksėjo ir taškėsi seilėmis, springdamas iš malonumo tarti žodžius, kuriuos ištarti jis norėjo jau labai seniai.

-                     Žinau, ką tu man pasakysi, žinau senas iškrypėli, tavo baltas frenčius jau viską pasakė. Manai, kad ateidamas į šitą apsvilusią žiurkių landynę dar turėjau vilties? Ne tu mane pasikvietei, tarnai nekviečia svečių į pono namus, o ir kvietimo negavau, kuris man atvertų barikadomis apstatytą paradinį įėjimą. Nejau tikėjaisi, kad lipsiu per langą ar brausiuosi pro tarnybinį įėjimą? – Man kalbant Stalino veidas mainėsi ir keitė spalvas…

-                     Rupūže! Tu toks pats, kaip visi, kurių praeina kasdien šimtai ir tūkstančiai, kodėl manai, kad tau galioja kitos žaidimo taisyklės? Visi jūs vienodi, visiems jums vieno tereikia: mažiau skausmo, geresnės kėdės, pilnesnio lovio… Jūs tokie pat, kaip ir prieš ateidami, nepasimokot nieko… Aš ne šiaip sau sėdžiu čia, aš visai kitoks, negu jūs, šlykštūs puvenos! Aš, aš… – Stalinas paspringo tarpdančių turiniu ir pasižiaugčiodamas užsikosėjo.

Už sienų, kažkur bjauriai dvokiančiame šiukšlyne nuaidėjo keletas pavienių šūvių – dar vienas nelaimingasis bandė rasti užuovėją teatro griuvėsiuose. Stalinas patenkintas išsiviepė, jis išvengė susitikimo, nelaimėlis bus kojomis į priekį nuneštas į šaltesnę patalpą.

Sėdėjau nekviestas, bet nesijaučiau nejaukiai, jau seniai buvau toks abejingas. Dabar jau niekas nuo manęs nebepriklausė, niekam nebuvau skolingas, galėjau nebepaisyti gero tono ir socialinių pareigų. Tik įkyriai tvinksėjo smilkiniuose suvokimas, kad nieko daugiau ir nėra – esu tuščias apvalkalas… Bet ramybė ir tyla kompensavo tuštumą.

Liūdna ir agresyvi senmergė, dėl neatitikimo savo vardui, nuolatos kimbanti visiems į gerkles, savo bergždumą kompensuojanti lavonų veisimu, kartą mane įspėjo, kad nedvokiantis lavonas yra niekam tikęs, kad jis pasmerktas likti nepastebėtas… Bandžiau save uostyti – valio! Dvokiu kaip pats tikriausias lavonas, viskas tvarkoje. Neliksiu nei šioks, nei toks – kvapas, gliti smarvė nuo šiol mano vizitinė kortelė.

Mano automizerijas nutraukė gailus kūkčiojimas. Pasisriūbaudamas, susirietęs į viduriuojančiojo pozą, apkabinęs kardadančio kiškio galvą aimanavo juodaūsis.


Filosofe, kankiny tu mano…
apeironas

Filosofe, kada spėji gyventi? Tiek daug tau reikia suprasti, tiek daug apmąstyti, tai kada gyveni? Taip giliai, taip aukštai ir abstrakčiai tu mąstai, kad net kvapą užima, neįtikėtina, bet… neįtikina. Trini savo pėdsakus autodestrukcijos uodega, tu ironiškas ir piktas, nekenti žmonių, niekini tai, kas žmogiška, tau viskas atrodo naivu ir neverta išdidaus tavo dėmesio, tu toks didis… Už ką juos kęsti, juk jie negali būti tokie tobuli kaip tu, jie – maži, naivūs, tuštybėje panirę, neautentiški ir negražūs… Jie bijo būti laisvi, jie saugo savo pančius kaip paskutinę viltį išlikti šiame fantazmų ir zombių pasaulyje, o tu – kitoks, laisvas, tau nusispjaut, – turi atsakymus į visus klausimus, tavo formuluotės tokios šmaikščios ir giliamintiškos, kad baisu jose paskęsti, net pats vengi jas mąstyti, kad tik jos neįlystų per giliai, kad nereiktų gyventi taip, kaip kalbi ir rašai.

Tau tikriausiai labai sunku, juk šitam pasaulyje nėra tobulų figūrų, o žmonės ne tik iš mėsos ir kaulų, kaip gali tokią šlykštybę pakelti, kaip ištveri tą organinių atliekų puvimo tvaiką… stebiuosi ir žaviuosi tavo ištverme.

Kai pavasario gėlės įšalą pralaužia, kai pražysta žemė nepaisydama šitos periodiškos ir epizodinės beprasmybės, kaip tada jautiesi? Sunku tikriausiai… Spindinčios akys tave žavi ir traukia, bet kažkodėl negali džiaugtis – tau liūdna, trūksta stygų tavo reflektuojančiai balalaikai…

Išmuščiau tau dantis, jeigu tai grąžintų šypseną į tavo paniurusią fizionomiją. Šypsokis bedante burna ir gerk gyvybės kvapus, išgirsk tuos beprasmiškai suokiančius paukščius, jų ovaluose tikrovės daugiau, negu visuose tavo trikampiuose, nepatogu juk sėdėti ant trikampio viršūnės, jeigu netiki – paklausk Ogiusto Rodeno aukos…


Tragikomiška substancija
apeironas

Širdis kažkaip tragikomiškai skuba, jeigu laikrodis taip darytų – išmesčiau be jokio gailesčio, nors jis, žinoma, irgi šiokia tokia substancija, išmetama substancija. Bjauru, kad ir rankos, ir kojos bei kiti kūno nariai ima pritarti tam pamišusiam siurbliui, visos dalys skuba, lyg bijotų nesuspėti. Kai paslydęs ant neortodoksiško ledo vidury gatvės drebiesi visu svoriu, visa savo substancija ant jos (substancijos) užpakalio būna labai juokinga, nors kartu ir pikta, skauda, apskritai kažkaip gėdinga. Panašiai ir su substancijos varikliu: skauda užpakalį, gėda, bet juokinga – nereikia degtinės užkąsti čili pipirais… Bet ne – vis tas nelemtas ekstremalizmas, kad tik daugiau, kad iki galo… Kvaila substancija, pilkas žemės akmenėlis, ak ne, žmogeli, – tu ne akmenėlis…

Seniau tikri žmonės tikrus namus Dievui statė tik iš akmens, tikri žmonės suprato ir jautė akmens tikrumą. Iškrypusi poetinė sąmonė akmenyje pradėjo ieškoti širdies, ieškojo ir… rado „šaltą širdį“ – kaip graudžiai romantiška, ak, kaip miela, kaip gražu. Filosofai, tos kogituojančios kaliausės, tikriausiai tikėjosi rasti ir daugiau organų, bet neradę sugalvojo neegzistuojantiems organams įmantrius pavadinimus ir taip vėl galėjo atrodyti gudresni už kitus. Neilgai, žinoma, mat pasirodė, kad visi tie įmantrūs vardai tėra pačios kogitacijos ekskrementai, kaip apmaudu…